2017/03/05

„Polediniai šachmatai“, 14-asis Pasaulio Čempionatas Rygoje

Pasaulio Poledinės žūklės čempionatui ruošėmės ypač atsakingai, kitaip ir negali būti, juk tai pagrindinės sezono varžybos, tai svarbiausias metų „žaidimas“. Tik jos parodo ko esi vertas, ar tau yra vieta tarp stipriausių pasaulyje žūklės meistrų, ar esi tik „autsaideris“. Juo labiau, kad čia ginama visos šalies garbė ir susimauti yra nedovanotina klaida.
Ryga. Vos kelios valandos nuo namų ir tu jau Latvijos sostinėje, kur pradedame susipažinimą su būsimu čempionato telkiniu. Nieko nuostabaus, kad informacijos jau turime nemažai. Čia vyko ir Latvijos čempionato etapas, čia iš anksto jau buvo apsilankęs ir mūsų treneris su pagalbiniu personalu surinkti kiek galima daugiau informacijos apie gylius, dugną ir t.t. Galiu teigti, kad apie Mažąjį Baltazerį žinojome pakankamai. Buvo aišku, kad sąlygos varžybų sektoriuose bus labai nevienodos, juo labiau, kad sektoriai buvo išdėstyti ant priekrantinio kritimo į gylį. Tad, sektoriuose galėjai rasti ir 1,5 metro sėklių ir visus 4 metrus.  Beliko tik atsirinkti kas, kur, kada ir su kuo? Tam mes skyrėme net 7 dienas. Taigi viskas turėjo būti labai paprasta, bet taip nebuvo.
Jau pirmosios treniruotės parodė, kad varžybos bus labai sunkios ir kovingos. Žuvies buvo ne visur, ji „stovėjo“ labai skirtingai, o ir gaudyti ją buvo labai nepaprasta. Mums įprastus ešeriukus, pūgžlius buvo galima nuspėti, tačiau su kuojomis, kurios turėjo sudaryti  pagrindinį laimikio svorį, nebuvo taip lengva. Jų būreliai buvo nedideli, greit išsigaudydavo ir tekdavo sunkiai rinkti gramą po gramo.
Orai taip pat nelepino, lengvą šaltuką keisdavo stiprus pliusas su lietumi ir vėju, lietų keisdavo sniegas ir vėl šaltukas. Per dieną oras pasikeisdavo net kelis kartus. O varžyboms sinoptikai netgi prognozavo stiprią pūgą ir buvo teisūs. Štai tau ir latviškas pavasaris.
Ne viskas buvo taip prastai. Gintauto Daunio iš Deepex pagalba rinktinei taip pat labai stipriai pastūmėjo mus į priekį. Deepex jaukai po truputį buvo tobulinami ir kiekvienoje treniruotėje vis išbandomi optimaliausio varianto pasirinkimui. Ir varžyboms jau turėjome tikrai gerai dirbantį prievilą. Tą parodė ir viena „šlapia“ treniruotė, kai slėpdamiesi nuo kiaurai merkiančio lietaus ir stipraus vėjo treniravomės nedidelėje įlankoje. Per 3,5 valandos sugebėjome pagauti net 59 kilogramus žuvies. Kuojos ant mūsų paruošto jauko stovėjo „stulpu“ ir jas gaudyti buvo vienas malonumas.
Taigi darbo turėjome sočiai. Ištikrinome visas, pagal reljefą į sektorius, bent kiek panašias ežero vietas. Darėme mini varžybėles tarpusavyje, ieškojome sėkmingų masalų, avižėlių ir pravedimo technikų kombinacijų. Ir vis tiek klausimų buvo likę labai daug.
Apskritai, rinktinės dienotvarkė buvo pakankamai įtempta. Keliesi apie 6 ryto, pusryčiauji ir bėgi su visa amunicija į automobilį. Pusvalandis kelio ir lipame ant ledo, dirbame. Papietaujame ir dar kelių valandų treniruotė, tada vėl viską kraunamės ir važiuojame į viešbutį. Ten vakarieniaujame ir kimbame į įrankių tobulinimą: rišame kitas avižėles, lituojame kabliukus ar šlifuojame sargelius. Kitą dieną vėl viskas vyksta analogiškai. Rutina. Bet stimulas, motyvacija ima viršų ir sustoti pusiaukelėje neketiname.
Prasidėjus oficialioms treniruotėms viskas vėl kitaip. Sportininkai gauna užduotis tikrinti sektorių perimetrus, ieškoti kibesnių taškų, vietų su stabilesniu stambesnės žuvies kibimu. Ir tokių vietų randame, bandome, jas slėpti, tačiau, kaip vėliau suprantame tai bergždžia. Nes net 84 sportininkai daro tą patį, ir tikrai randa. Daugelis viską tiksliai žymisi popieriuje ir ne tik taškus, o ir žuvies elgseną bėgant laikui. Visas pagalbinis personalas, kurio mūsų rinktinėje buvo tikrai nemažai (apie 10 žmonių be trenerių) taip pat dirbo. Žymėjosi gylius, sekė kitų komandų sportininkus ir trenerius, bandė išskirti stipriausius ir t.t. Galų gale visas šis milžiniškas informacijos kiekis nukeliavo treneriams, kurie ją analizavo ir kūrė varžybų strategiją su visais taktiniais niuansais. Ojojoj koks kruopštus darbas buvo atliktas, kol visa tai persikėlė ant baltų lapų ir tapo suprantama visiems.
Tokios apžvalginės treniruotės truko tris dienas, kaip to reikalauja varžybų reglamentas. Ir tik trečiosios dienos vakare buvo paskelbta, kas gi gaudys ir kaip gaudys. Buvo išskirstyti stebėtojai ir informacijos nešėjai treneriams, buvo nuspręsta, kokia gi informacija yra aktuali, ir kiek laiko ji tokia išlieka, ir dar daug niuansų, kuriuos suprasti gali tik žūklės sporte besisukantys asmenys. Buvome pasiruošę ir tikėjome, kad tikrai būsime „prizuose“.
Varžybų rytą, nurimus pusė nakties siautusiai pūgai, kai sužinojome kiekvienas savo sektorių ir visus iššūkius su kuriais galima susidurti, svečiuose apsilankė jaudulys ir nerimas. Ir nors tai natūrali būsena, ir su ja nereikia kovoti, kiekvienas ją tramdėme. Taigi, gavau pirmąjį sektorių šalia upelio, kur krantinėje linijoje kimba nedidelės, vos kelis gramus sveriančios kuojytės, kur sektoriaus krašte treniruočių metu buvo juntama srovė, ir kur gilesnėje dalyje gali būti pavienių stambių kuojų. Siekiant komandinio rezultato svarbiausia yra kiekvieno sportininko stabilumas, t.y. pakanka bent jau papulti tarp penkių stipriausių sektoriuje ir rezultatas bus geras. Būtent pradžia tokia ir turėjo būti, o toliau pagal situaciją, kuri gali keistis labai nenuspėjamai. Už sektoriaus ribų mane koordinavo puikūs sportininkai Arūnas Koska ir Darius Jakiūnas, taip pat giliąją liniją stebėjo ir informaciją nešė Marijus Eigirdas, kuris buvo dar ir atsarginis mūsų komandos sportininkas. Būtent sportininko koordinavimas ir yra esminis skirtumas tarp Lietuvoje vykstančio čempionato, kur to praktiškai nėra.
Po, ilgai laukto, starto išsigręžiu tris eketes viduryje palei kranto liniją, kas 3 - 4 metrus, kad galima būtų jas uždengti viena vėliava, panašiai išsigręžiu ir kelias eketes į gylį, atsargines ir viskas. Beveik visas eketes jaukinu šėryklėle palei dugną juodžemiu, su nedideliu kiekiu jauko ir smulkiais trūkliais. Kelias eketes jaukinu iš viršaus ir tik pradėjęs gaudyti suprantu, kad tai buvo klaida – srovė buvo labai stipri ir priekrantėje ir giliau, susidarė įspūdis, kad srovė neša net 2,5 mm dydžio avižėlę. Tuo tarpu kitų komandų sportininkai laikėsi visai kitokios taktikos. Ukrainiečiai gręžė daug ekečių po visą sektorių, latvis gręžė dar mažiau. Kiti sportininkai pradėjo gaudyti ne nuo krantinės, o beveik nuo giliosios linijos ir t.t. – kiek komandų, tiek ir strategijų.
Taigi eketes pradedu tikrinti vienas iš pirmųjų ir pirmosios kuojytės iš kart veriasi ant kabliuko. Nugaudau gal 10 žuvyčių ir lekiu į kitą eketę, ten tas pats – pilna nedidelių kuojų, gilesnėse eketėse žuvis žymiai retesnė, o dydžiu nelabai skiriasi. Eketes, kur jaukinta iš viršaus jau galima atmesti, prie jų žuvis neateina net po papildomo pajaukinimo. Taigi užverda kova, kurios aš praktiškai nematau. Mano akys dabar Arūnas ir Darius. Jaučiuosi kaip eilinis pėstininkas, kuriam neleidžiama net pakelti galvos. Tiesa kelis kart pabandau – gaunu pylos ir kelių kibimų nepakertu. Taigi, pagal kibimų ir ištrauktos žuvies skaičių stebėtojai mato, kada reikia keisti eketę, į kur eiti ir kada kur pajaukinti. Tau tereikia greitai gaudyti žuvį ir visad būti pasiruošus bėgti ten, kur sujuda stambesnė žuvis, kur „pailsėję“ arba nenugaudytos eketės arba priešininkas labai stipriai įsigaudo, o tu atsilieki. Praėjus pusei varžybų laiko žuvis tampa labai įnoringa, ji paprasčiausiai persisotinusi ir masalą tik bado. Gaila, kad negalima srovėje panaudoti mažiausių avižėlių, jos čia būtų pats tas. Sunkiausia buvo įpusėjus antrajai varžybų valandai. Laksčiau šen bei ten ieškodamas geresnio kibimo, baidžiau žuvį konkurentams, tačiau neturėja praktiškai jokio rezultato. Arūnas vėliau atviravo, kad ta valanda mus „nužudė“. Paskutinę varžybų valandą praleidau krantinėje linijoje gaudydamas nedideles kuojeles, tačiau daugmaž stabiliai. Tikėjome – į penketuką tilpsime.
Svėrimo laukėme su nekantrumu, juo labiau, kad Aidas gaudęs toliausiame sektoriuje turėjo sugaudyti puikiai. Taigi po pirmos dienos surenkame 22 baudos taškus. Aidas Šunta – 1, aš – 4, Modestas Atmanavičius – 5, Mindaugas Leonas – 5 ir Artūras Skvirba – 7 baudos taškus. Taip išlikome 3 vietoje. Tuo tarpu Ukraina surenka 11 taškų, Latvija – 19, o Rusija – 28 baudos taškus. Taigi nuo labai gerai gaudžiusių Ukrainos sportininkų atsiliekame labai, o va į antrąją vietą pretenduoti dar daug šansų, kaip ir nusiristi iki ketvirtosios. Stabilumo, mūsų rezultatuose nėra, tad ir nerimas dėl kitos dienos labai didelis. Nerimas buvo didelis ir dėl geltonų kortelių. Pirmo turo metu už nedidelį pažeidimą geltoną kortelę gavo Modestas, kiti taip pat susilaukė įspėjimų. Taigi teisėjai žiūrėjo labai griežtai.
Labai įdomus niuansas įvyko su Rusijos rinktine,  masalų patikrinimui visi pristatė neleistinus kiekius masalų („jokeris“ buvo sumaišytas su uodo trūklio lervomis ir viršijo leistiną kiekį). Po patikrinimo, visiems buvo palikta po dalį masalų, o po turo svarstant nuobaudas, jau buvo duotos visiems sportininkams geltonos kortelės. Tai reiškė, kad dar nors menkiausias prasižengimas ir vieno iš sportininkų rezultatas anuliuojamas, o tai reiškia ir pralaimėjimą. Tačiau sužinojus, kad vienas iš sportininkų užsidirbo geltoną dar ir už 5 metrų atstumo nesilaikymą, visos kortelės buvo pakeistos į „komandinę geltoną“. Taip Rusijos rinktinė buvo išsukta, ir iš varžybų žiuri pusės atrodė labai neskaniai. Na bet aš ne apie tai.
Ilgai neužmiegame – analizuojame rezultatus, galvojame, ką galima padaryti geriau. Vėl persirišame krūvą meškeryčių ir įdarbiname Darių su lituokliu, kad nebūtų jokių netikėtumų ir drąsiai galėtumėme judėti į priekį. Juk kuo geriau pasiruošę, kuo geriau žinome ką, kaip ir su kuo, tuo lengviau – mažiau dreba rankos ir mažiau klaidų.
 Antras turas pasitinka stipriu sniegu, už kelių šimtų metrų esančių sportininkų jau nebematyti. Ir vėl man sektorius arčiausiai upės. Ir vėl joje yra srovė – gerai, kad kiek mažesnė ir į priešingą pusę, nei vakar. Taigi startuoju analogiškai kaip vakar. Daugelis sportininkų kovoja  ant linijos esančios šalia upelio, bet burtų traukimas, kaip visad, kažkam nesėkmingas. Aš į tai nesiveliu, nes plotelis su mažytėmis kuojomis, kurios vėl turėtų duoti stabilų rezultatą yra visai šalia linijos. Startuoju panašiai ir iš kart pradedu gaudyti. Kartojasi vakarykštis scenarijus. Dešimt kuojyčių iš vienos eketės, penkios iš kitos, penkios iš gilesnės ukrainiečio eketės, penkios iš lenko. Taip krepšelis ir pilnėja. Šį kartą žuvies truputį mažiau, tačiau mažesnė srovė leidžia mažintis avižas ir rinkti neaktyvią žuvį. Po pusantros valandos prasideda lakstymas po svetimas eketes, kadangi savo gręžti nebėra kur, visa kibi zona sugręžiota. Taip ir gaudau, eketė po eketės, ir tik nugaudęs gaunu kitą komandą iš Arūno: - varyk ten, pasiimsi savo 5 žuvytes! Ir taip laksčiau iki pat finišo.
Jaučiau, kad sugaudžiau kiek geriau, tačiau maišai pas visus panašūs ir iš anksto sunku spėti. Nerimą kėlė nuogirdos apie puikiai startavusius Rusus ir apie silpnai sugaudžiusius kai kuriuos mūsų sportininkus. Na bet lekiame į viešbutį, persirengiame ir į svėrimą. Tik svarstyklės parodys kas yra kas. Dar apie svarstykles – buvo labai keista, tačiau jos svėrė tik 5 gr. tikslumu. Nežinau dėl ko tai buvo padaryta, tačiau tai tikrai per didelė paklaida netgi „kaimo“ varžyboms, o čia juk sprendžiami rinktinių likimai.
Aš šį kartą sektoriuje lieku 2-as, Artūras taip pat 2-as, tačiau likę bičiuliai jau prasčiau. Modestas – 6-as, Aidas taip pat 6 taškai, o Leonas renka 7,5 taško. Rezultate „išskrendame“ iš trečiosios vietos ir užleidžiame į ją Rusijos rinktinę, sugaudžiusią tiesiog puikiai ir antrame ture surinkusią tik 14,5 taško.
Liūdesys mūsų veiduose, juk tikėjomės daugiau, juk darėme viską puikiai, tačiau šį kartą „nepaėjo“. Tikiu, kad tai nesitęs amžinai ir jau kitą dieną analizuodami klaidas, jas pradėsime taisyti ir mokinsimės iš kito galo, iš savo klaidų o ne iš svetimų. Bet vis tiek išmoksime ir užlipsime ant aukščiausio laiptelio, ant kurio dar nesame buvę.
 Kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, kad galėjau ginti Lietuvos garbę svarbiausiose metų varžybose pasaulyje. Džiaugiuosi, kad mus treniravo, barė ir mokė geriausias poledinės žūklės treneris Linas Žvaliauskas. Džiaugiuosi, kad teko garbė gaudyti su stipriausiais Lietuvos sportininkais – Artūru Skvirba, Aidu Šunta, Modestu Atmanavičium, ir Mindaugu Leonu. Dalinuosi visais savo pasiekimais sektoriuje su Arūnu Koska ir Darium Jakiūnu – savo koordinatoriais, be kurių šis žaidimas būtų kitoks. Dėkoju Povilui Žigui ir Artūrui Čeponiui už gyvus masalus, be jų niekaip. Ačiū mūsų pagrindiniams rėmėjams UAB „Rerija“ ir „Deepex“. Asmeniškai - Gintautui Dauniui už vargą gaminant kibiausią jauką, Rolfui Bitinui už kelias dienas vargo kasant, džiovinant, sijojant ir ruošiant gruntą varžyboms. Ačiū Šarui, kuris vis vairavo, Vilmantui, kuris viską organizavo ir visiems visiems, kurie prisidėjo prie mūsų išvykos, kurie palaikė mus šios „poledinių šachmatų“ partijos metu. Ačiū!

Mūsų foto galerija:
...
Čia, čia, čia ir čia keletas trumpų video filmukų. Čia organizatorių foto galerija. Čia rezultatai.

2 komentarai (-ų):

Vitalijus Maciulaitis rašė...

Saunuoliai vyrai.Padaret viska kas buvo galima.

Unknown rašė...

Rimgaudas Sidiskis
Man atrodo, kad siais metais uzimta 4-ta vieta - reali. Ukraina abi dienas pasirode fantastiskai, latviai zvejojo savo namuose ir buvo puikiai pasiruose, rusai pasirode l. gerai (neuzmirskim, kad jie pernai is vis nedalyvavo). Jei ne fataliskas rusu 5-tas numeris, latviai matytu 2-a vieta, kaip savo ausis.Mane neramina kiti reikalai. Ar neatrodo , kad zenkliai tobuleja estai, suomiai. O kur dar baltarusiai, amerikieciai (as niekaip nesuprantu, kaip antraja diena amerikonas aplose musu A. Sunta). Taigi konkurencija pasaulyje auga. Tobulekim ir mes. Sekmes.
P.S. Argi mes nezinojome , kad prie upelio yra srove ir lengvu avizeliu naudojimas beprasmiskas? Kur buvo musu zvalgyba?