2016/12/30

Daiwa Procaster EVO

Kaip jau supratote, trumpai apžvelgsiu pavasarį įsigytas rites dugninei meškerei. Jei būti visiškai tiksliu, tai modelį 4010A, nors užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad per žiemą ruošiuosi įsigyti vieną ar dvi mažesnes, 3000 dydžio rites. Labai jau man jos patiko.
Na bet pradėsiu nuo faktų. Tai 2015 metų ritė esanti Italijos rinkai skirtuose kataloguose, taip pat ją galima isigyti UK, RUS internetinėse parduotuvėse. Gaila, tačiau dauguma LT prekybininkų jų nesiveža. Tai ekonominės klasės ritės kainuojančios iki 70 eurų. UK elektroninėse parduotuvėse visus metus kaina buvo 49,9 svaro, o tai nesiekia nė 60 eurų. Pabandykite dabar surasti ką nors geriau už šitą sumą? Manau nepavyks.
Nors ir ekonominės klasės,  tačiau Procaster EVO turi labai gerų patobulinimų - EVA medžiagos rankenelę, HIGH IMPACT spyruokliuojantį "klipsą", kuriuo aš kaip dugninės gerbėjas labai džiaugiuosi, ABS kūginį būgnelį, 8 guolius, ir t.t. taigi tai nėra tokia jau paprasta ritė, juo labiau ji pagaminta Vietname o ne Kinijoje.
Dar labai džiugina papildomas, toks pats aliumininis būgnelis. Dabar nereikia ieškoti kitos ritės gaudant „methodu“, o pakanka pasikeisti būgnelį su monofilamentiniu valu. Abu ritės būgneliai seklūs, tad nereikia vynioti didelio kiekio papildomo valo „beckingui“.
Ritė turi gan didelį 5,3:1 perdavimą kas labai jau įtartinai atrodo ritei skirtai dugninei meškerei. Anaiptol, ritė nėra pati silpniausia, ir jei negaudote didelėje upėje ūsorių ar karpių, nenaudojate milžiniškų 100 gramų svorių ji visiškai tiks. Ritė tikrai greita – vienu rankenėlės apsukimu surenkame net 94 centimetrus valo, ir man nepripratusiam prie tokio greičio tai labai patiko.
Ritės svoris 400 gr. Tai nėra mažai, turint omenyje, kad jos korpusas grafitinis o ne metalinis. Na bet tai ritė skirta dugninei – meškerės rankose laikyti juk nereikia, visad būna bent viena atrama.
Rankenėlės kojelė užlenkiama, dėl ko atsiranda nedidelis pašalinis klibėjimas. Tai nėra kritiška, ir žūklaujant į tai net neatkreipiu dėmesio. Tikiu spiningautojus tai erzintų, na bet jie ritės rankenėlę tarp pirštų laiko visą dieną. Man gi užsilenkianti rankenėlė papildomas pliusas, labai lengva greitai dėti meškerę į dėklą ir paruošti žūklei išėmus iš jo. O pati rankenėlė pagaminta iš minkštos EVA medžiagos labai maloni ir neslysa sušlapus rankoms.
Ritė turi labai tiksliai reguliuojamą stabdį, tačiau kartais trūksta jo galios ir metant didelį svorį pilnai užveržtas ritės stabdis šiek tiek prasisuka. Tai nebūtų didelė problema užsiklijavus paprasčiausią pleistrą ant piršto, tačiau kaip minėjau dideliems svoriams mėtyti ši ritė netiks ir dėl galios trūkumo kurį sukuria didelis perdavimas.
Ritės lankelis visus metus dirbo be priekaištų, nebuvo nei bereikalingų užsilenkimų, nei atsilenkimų. Tas pats ir su valo klojimu – valą kloja gražiai ir be priekaištų, tik kol nauja reikia pažaisti su papildomomis plastikinėmis tarpinėmis esančiomis komplekte.
Dažniausiai naudojau ploną 4 ar 8 gijų pintą PE valą – su juo draugavo puikiai, kaip ir su monofilamentu.
Labai patiko ir „spyruokliuojantis“ HIP klipsas – nuo jo nė karto nenuslysdavo valas, jis niekaip nepažeidė pintuko. Gražiai apdirbti būgnelio kraštai aplink jį taip pat saugo ploną valą.
Išskirtinio pagyrimo nusipelno ritės dizainas – pilkos, juodos ir metalo spalvos derinys tikrai traukia akį, o šiek tiek išdidintas pagal ritės korpusą būgnelis atrodo solidžiai ir galingai.
Pliusai:
+ Didelis ir seklus būgnelis;
+ „Spyruokliuojantis“ HIP klipsas;
+ Tuščiaviduris lankelis;
+ Tikslus stabdis;
+ „Smagi“ ritės rankenėlė;
+ Dizainas;
+ Greitis.

Minusai:
- Nedidelis klibėjimas ritės rankenėlėje;
- Neapsaugoti nuo vandens ar purvo rankenėlės guoliai;
- Galios trūkumas dideliems svoriams;
- Per silpnas maksimalus stabdis.

Taigi apibendrinant – už savo kainą tikrai labai gera ritė. Praėjusį sezoną gaudžiau visose varžybose ir mėgėjiškai, neiškilo jokių problemų, nepastebėti jokie gedimai. Tą patį minėjo ir Artūras Skvirba, kuriam praėjęs sportinis sezonas buvo pirmasis, jis taip pat naudojo 3 tokias rites.
Ir jei iš ekonominės klasės ričių nenorite stebuklų, nenorite mokėti 100 ar daugiau eurų už ritę - šios ritės kaip tik jums.



2016/09/09

Pažintis su Deeper Pro+

Ar aš „draugauju“ su šiuolaikinėmis technologijomis?
Truputį. Turiu išmanųjį telefoną, Facebook paskyrą, žinau ką reiškia „sharinti“, „streaminti“ ir dar keletą baisių žodžių. Tik tiek. Taigi išmanusis Deeper Pro+ sonaras yra tas „žaisliukas“ su kuriuo nekantraudamas norėjau susipažinti, juo labiau, kad jis visą savaitę supakuotas stovėjo ant mano darbo stalo visiškai nenaudojamas.
Dar vakare, besiruošdamas echoloto bandymui, pastebėjau, kad neturiu populiariosios Deeper kepurės – teks apsieiti be jos, tikiuosi tai nėra būtinas aksesuaras. Pasikroviau telefoną (kinietišką Meizu M2 Note), parsisiunčiau Deeper programėlę tiesiog iš Google Play. Tuomet dar kroviau įdomųjį „burbulą“, pažaidžiau su lanksčiuoju Deeper laikikliu ir teoriškai buvau pasiruošęs. Pažiūrėjau orų prognozę ir ..., geroji aura vos neišėjo pro duris. Lietus, vėjas ir t.t. Na trauktis jau nebuvo kur – oro nepasirinksi.
Ir vis dėlto, ryte kelis kart teko paspausti „snausti“, nes milžiniški lietaus lašai be perstojo talžė palangę. Kai atsidūriau prie vieno iš didžiųjų Dzūkijos ežerų, buvo jau apie aštuonias, tačiau tądien į dėmesio vertus laimikius nesiorientavau, svarbiausia buvo išbandyti „deeperį“ ir paneigti arba patvirtinti visas girdėtas pagyras. Svarbiausia – nelijo.
Atsistūmęs valtį nuo kranto pritvirtinu sonarą prie lankstaus Deeper laikiklio – kad ir kaip šis aksesuaras atrodytų keistai man labai patiko. Be problemų jį galima pritvirtinti prie bet kokio storio pripučiamos valties transo ar „medinukės“ borto. Netiks jis tik tuo atveju, jeigu bortas bus labai aukštas – echolotas fiziškai nesugebės pasiekti vandens. Laikiklis pakankamai tvirtas ir standus, netabaluoja ir nekliba.
Įjungiu programėlę ir ups – užrašas aiškiai perspėja, kad reiktų nuplaukti kiek tolėliau nuo kranto. Nepilno pusmetrio vandens po valtimi nepakanka. Plaukiu toliau. Deeperis be problemų akimirksniu susijungia ir labai aiškiai pradeda rodyti visa kas yra po vandeniu: vandens temperatūrą, gylį, augmeniją ir netgi dugno struktūrą. Gretimame ekrane galima aiškiai stebėti valties judėjimo kryptį žemėlapyje ir piešiamą batimetriją.
Paskutinį kartą šiame ežere geresnę žūklę turėjau kitame ežero krante. Tąkart 7-8 metrų gylyje puikiai gaudėme vidutiniokų ešerių, tad ir šį kart tiesiu taikiniu plaukiu ten pat.
Smagu žiūrėti į spalvingą ir kontrastingą telefono ekraną, nėra ką lyginti su savo senuoju echoloto ekranu. Čia ir spalvos ir detalumas, tikrai kaip žymiai brangesnėje technikoje. Pasiekus atvirus ežero plotus ekrane sumažėja vaizduojamos žolės kiekis – tačiau vieną kitą žuvį Deeperis vis fiksuoja.
 Praplaukus nedidelį kalniuką, aiškiai fiksuojami dideli mailiaus būriai, tačiau laikausi suplanuoto kurso. Devyni, aštuoni metrai ir vis seklėjanti atkarpa parodo, kad atplaukiau kaip tik ten kur reikia. Smulkios žuvies po valtimi nėra daug, bet vis zujančios žuvėdros informuoja apie medžiojančius ešerius.
Dedu 7 gramų volframinį galvakablį, 7 cm ilgio valgomą Select guminuką ir jau pirmu pravedimu sulaukiu kibimo. Jaučiasi, kad žuvis nedidelė ir greit atsiduria valtyje. Pirmas nedidelis ešeriokas ir pirmas pliusas Deeper Pro+ sonarui už puikiai aptiktą žūklės tašką. Taip per keliolika minučių ištraukiu penkis panašaus dydžio dryžuočius. Dangus vis labiau niaukėsi ir po kelių minučių jau turėjau slėpti vandeniui neatsparų telefoną ir rengtis neperšlampamą aprangą.
 Prasidėjus lietui žūklės nebaigiau, tačiau naudotis telefonu, o ir echolotu jau nebegalėjau. Dar patikrinau kelis taškus, kur taip pat karaliavo smulkmė, o šalia priekrantės žolių užkibo ir nedidelė lydekaitė. Tačiau vis krentantys lašai niekaip neleido komfortabiliai naudotis Deeper Pro+ privalumais ir gerosiomis funkcijomis.
Na, bet ir tikslas buvo išbandyti deeper‘į, o ne sugauti rekordinį laimikį. Taigi, reziumė - pagrindiniai pastebėti Deeper Pro+ pliusai ir minusai.

Pliusai:
-    Mobilus, lengvas, belaidis ir labai paprastas naudotis;
-    Įmontuotas GPS modulis – tad žūklaudami nuo kranto taip pat galite daryti tikslią batimetriją, kurią galima išsisaugoti ir vėliau naudoti;
-    Nereikia papildomo akumuliatoriaus;
-    Patogi ir paprasta naudoti Deeper programėlė, paverčianti jūsų telefoną į echoloto ekraną;
-    Galima prisijungti net prie „kinietiško“ telefono ;
-    Pakankamai aukšta raiška atskiriamas povandeninis vaizdas;
-    Žemėlapyje galima žymėtis savo žūklavietes ar kitus įdomius taškus.

Minusai:
-    Didelės bangos kartais paskandina sonarą, kas trikdo susijungimą su telefonu;
-    Būtinas vandeniui atsparus telefonas ar specialus dėklas lyjant lietui;
-    Per daug funkcionalus (ir nors tai be abejonės reiktų priskirti prie pliusų, aš priskiriu prie minusų, nes norisi išbandyti dauguma naudingų galimybių, o taip trukdomas brangus žūklei skirtas laikas. Manau tai savaime pavirs dideliu pliusu tik po kelių žūklių).

Akivaizdu, kad pliusų Deeper Pro+ turi žymiai daugiau nei minusų, bet ir minusai yra pakankamai svarūs. Tai daugiausia priklausys nuo kiekvieno žvejo įpročių ir norų. Taigi ar įsigyti šį išmanųjį sonarą spręsti tiktai jums, o aš jau laukiu nesulaukiu kai jį galėsiu panaudoti žūklėje nuo ledo, manau tai labai palengvins žuvies ir reikiamų gylio perkritimų paiešką.

2016/08/08

Komanda “Rerija” ir “Karpis 2016” varžybos

24 valandų budėjimas prieš 24 valandų karpių žūklės varžybas išties ne pats geriausias pasiruošimas. Akys merkiasi dar nė nepasiekus burtų keliu ištraukto sektoriaus, o prieš akis visa para karpiavimo. Kad bus nelengva, tampa aišku ir peržvelgus į orų prognozę – lietus, lietus, lietus.
 Juo labiau, kad su Sokonių tvenkiniu esu susipažinęs tik pro automobilio langą. Kolega Artūras, su kuriuo poroje nusprendėme dalyvauti šiose varžybose, tvenkinį pažysta truputį geriau, prieš 12 metų plūdinuke gaudė karosus. Štai ir visos mūsų žinios apie klubo Kibkit.lt organizuojamų varžybų Karpis 2016 vandens telkinį. Iš to seka, kad komanda „Rerija“ pasiruošusi tik minimaliai. Tai nėra gerai, ypač žinant šių varžybų istoriją, tai tik ketvirtos varžybos – dalyvavau du kartus ir abu kartus buvau nugalėtojas. Tad šiose irgi reikėjo nugalėti.
Varžybų atidarymas, ištraukiami sektoriai ir dvi valandos pasiruošimo, kol bus galima pradėti jaukinti ir gaudyti tvenkinio didžuves. Visų pirma sektoriaus valymas, tai užima daugiausia laiko, nes jis tiesiog baisus. Per penkiolika metrų nuo kranto tankus lūgnių žolynas. O dešinėje esančioje įlankėlėje visiškai nėra laisvos gaudymui vietos. Čia neįmanoma ištraukti ne tik, kad karpio, bet ir jokios kitos žuvies. Tad įsibridę iki kaklo, su grėbliais ir plikomis rankomis daugiau nei valandą darėme tris takus į numatytas žūklavietes. Brendi molėtu dugnu į priekį ir grįžti pilnu glėbiu žolės – lyg povandeninė šienapjūtė, tik dumblo kvapas ne toks malonus.
Kai šiaip ne taip išsivalėme priekrantę, pasiruošėme meškeres - išsimatavome atstumus, pasirinkome orientyrus, susirišome sistemėles. Kaip visad, komerciniams telkiniams renkamės „method“ tipo šėryklėles, trumpus pavadėlius ir plauko sistema kabinamus masalus. Taip drąsiai galime gaudyti ne tik karpius, tačiau ir lynus ar karosus. Pasiruošėme ir didelį kiekį jauko – per 10 litrų Brain ir CC Moore pelečių, per 20 litrų šutintų kukurūzų su kanapėmis. Į šėryklėles dedame išskirtinai tik Sticky mikro granules – jas tereikia užpilti vandeniu, palaikyti kelias minutes ir nupilti. Gerai išmaišius po kelių minučių jau galima naudoti. Rinkomės Sticky Boodworm ir Sticky Krill – vienos iš dviejų tikrai turėjo suveikti, juo labiau, kad jų negalima sugadinti. Net ir perdrėkintas, pavirtusias į plastiliną drąsiai galima formuoti į šėryklėlę – nepraeina nė minutė ir jaukas pasileis.
Pasirenkame tris gaudymo taškus – du jų priešingame krante, kur iki pat nendrių nėra tankaus žolyno ir vieną dešinėje, šalia tankaus ir didelio žolyno, už 64 metrų. Abu suprantame, kad tai bus mūsų pagrindinis gaudymo taškas, nes visai šalio jo, žolėse kartas nuo karto pamatome pasirodančius karpius. Neramina tik tai, kad be bridimo iki kaklo nematome galimybių ištraukti nė vienos žuvies.
Startas, ir kur tik matome, iš visų sektorių į vandenį pradeda skraidyti raketos su jauku, boiliais ar peletėmis. Jei profesionalūs karpininkai turi daug paslapčių, tai tokie mėgėjai, kaip mes jų neturime visiškai ir visi gali matyti kuo gaudome ar kuo jaukiname. Sumetame po du kilogramus jauko į kiekvieną tašką, baigiame tvarkytis ir užmetame meškeres. Kai kibimui pasirengta, galima baigti tvarkytis palapines, maistą ir kitus buities niuansus, o gal net papusryčiauti.
Nepraėjus nė valandai pamatome sujudimą priešingame krante esančios komandos stovykloje – viskas gerai, tai tik 5 kilogramų šamas. Gerai, kad ne karpis – nes pagal taisykles karpių svoris dauginamas iš penkių – pasak organizatorių, tai turėtų paskatinti gaudyti tik karpius. Taigi pasidžiaugiame kaimynų sėkme.
Nespėjame permesti meškerių ir sulaukiame kibimo – be vargo storu 0,28 mm valu iš žolių iškrapštome 1,8 kilogramo sveriantį lyną. Laukėme ne to ir vėl patikrinę meškeres ruošiamės jaukinimui. Nespėjome ir pirmas karpio kibimas, žviegiančiu ritės stabdžiu, primena apie šios žuvies jėgą. Kertu nieko nelaukęs – žuvį jaučiu, tačiau ji įnirtingai lenda į žoles. Greit išsirengiame ir brendame į žolyną, aš laikau iškeltą meškerykotį, Artūras graibštą. Toli nubristi netenka ir žuvis atsikabina – tenka nukabinus nosis bristi atgal. Tačiau nuotaikos tuščias kibimas nenumuša, tai reiškia, kad viską darome gerai, ir kad karpių tikrai yra.

Jaukinamės vėl ir vėl laukiam, pradeda lynoti, lyti nenustos iki pat vakaro. Antras kibimas tik apie 18 valandą ir vėl iš to paties taško, ir vėl karpis žolėse. Brendam, brisdami tikimės, kad karpis nebus nutrūkęs ir diskutuojame, kaip braidysime naktį jei bus kibimų, juk gylis beveik iki kaklo, dugne minkštas molis ir žolės, žolės, žolės. Karpis nenutrūkęs ir gan lengvai jį pasemiame. Taigi, pirmą žuvį turime, greit atvyksta teisėjai, pasveriame. Virš penkių kilogramų veidrodinis juodulys. Sudirbo Sticky „wafteris“. Nespėjame vėl užsimesti meškerės, ir dar vienas kibimas. Pakirtimas, bridimas, svėrimas. 3,5 kg. žvynuotasis, pakibęs ant Brain 10 mm plaukiančio Mr. Berry boiliuko.
Iki vakaro iš to paties taško ties žolėmis ištraukiame dar vieną virš 5 kilogramų sveriantį gražuolį ir tada viskas nutyla. Lyja lietus, nuo braidymo krečia lengvas drebulys, tad sėdime palapinėje ir telefonu konsultuojamės su profesionaliu karpių gaudytoju Remigijumi iš klubo Sazanas. Smagu, kai bičiulis nepatingi pakonsultuoti, padėti ir netgi paraginti, keisti masalus, jaukinti ar išbandyti vieną ar kitą taktiką. Ačiū!
Taigi, iki 3 valandos nakties buvo ramybė. Kas trys valandos jaukinam, kas valandą permetinėjam meškeres, keičiam masalus. Visą kitą laiką snaudžiam išsitiesę minkštose karpinėse kėdėse.
Paskutinis kibimas buvo kiek po trijų. Nenutrūkstamas valo tempimas ir signalizatoriaus cypimas privertė lysti lauk iš palapinės. Pakirtau , o karpis jau sėdėjo žolėse. Nežinojom nei ar didelis, nei ar mažas, o gal netgi jau atsikabinęs. Žinojome vieną – reikia bristi, ir nežiūrint į tai, kad vėsu ir kad lauke tamsa nors į akį durk. Greit nusimetame rūbus, prožektorius ant galvos, Artūras su graibštu, lyg ištikimas ginklanešys, brenda iš paskos. Vanduo šaltas, žolės šlykščios, nematome net rankų – kur bristi susigaudome tik pagal valą. Vargstame nuiminėdami augmeniją nuo valo, tačiau labiausia erzina nežinomybė, nes žuvis niekaip neišsiduoda. Benuiminėdamas eilinį kilogramą žolės pajuntu ranka šėryklėlę ir mintis užklumpa blogiausias scenarijus, kad karpio aname gale jau nebėra. Šios mintys išsilakstė kai pasisukau šonu ir paviršiuje pamačiau milžinišką žuvį pusiau aplipusią žolėmis. Atsargiai pabandėme paimti karpį graibštu, tačiau graibštas pasirodė kiek per mažas. Laimei karpis neatsikabino, ir vėl turėjome šansą jį paimti. Tai pavyko tik iš ketvirto karto, visa laimė, kad kabliukas buvo įsisegęs pakankamai tvirtai, jis atsikabino jau būdamas graibšte. Neslėpdami džiaugsmo ir saugodami karpį parbridome į krantą. Tik tada supratome, kad tirte tirtame iš šalčio – dantis ant danties negali nustovėti.
Ryte teisėjų svarstyklės parodo 16,200 kg. Iki 10 valandos ryto dar tikimės bent vieno „išvažiavimo“, tačiau jo nebuvo. Finalinis signalas. Pakuojamės daiktus, atsargiai dėliojame skolintus meškerykočius, rites. Šaunu, kai bičiulių tarpe turi kolegų, kurie neatsisako ir gali padėti mėgėjams. Ačiū Nerijui iš Autsaiderių komandos už spūdą, kotus, rites, matą, signalizatorius, stovą, graibštą, minkštą kėdę ir visa kita, kas mums tikrai padėjo šiose varžybose.
Į apdovanojimus ir varžybų uždarymą jau ėjome pakeltomis galvomis. Žinojome, kad antrą komandą lenkiame beveik dvigubai. Beliko pasidžiaugti už visus dalyvius, atsiimti gražuoles taures už pirmą vietą, bei už didžiausią varžybų žuvį ir eilinį kartą tapti tradicinių varžybų nugalėtojais.



2016/07/17

"Birštono" etapui besiruošiant

Antrajame Lietuvos Dugninės meškerės čempionato etape šiaip ne taip išsikapstėme iš penktosios vietos, ir visai nedaug trūko iki pirmosios. Smagus buvo etapas. Smagus dėl to, kad telkinys jau truputį pažystamas, kad treniruočių taktika suveikė, na ir galų gale, kad padariau asmeninį „Bublių“ rekordą.
O štai mėnesio pabaigoje mūsų laukia tikrai sunkios varžybos. Žūklė Nemune ties Birštonu ne tik kasmet vis kitokia, tačiau kardinaliai gali pasikeisti ir per vieną dieną. Pakisti gali ir žuvies susibūrimo vietos ir kibimo intensyvumas, galų gale gali nustoti kibti visiškai. Ir jeigu šiandien karšiai veriasi kaip išprotėję, tai po savaitės, išskridus lašalams, juos suvilioti reiks milžiniškų pastangų.
O kol jie kimba galime ruoštis  ir tikėtis, kad viskas išliks panašiai.
Šiandien į Birštoną atvykau kiek anksčiau – su tikslu užimti kranto atkarpą visai komandai. Susinešiau mantą, pasistačiau platformą, pasiruošiau jauką, susitvarkiau meškerykočius ir ėmiau laukti. O laukti, sėdint ir žiūrint į šokančius srovėje karšius, pasirodo ne taip jau paprasta. Tiek to – kemšu šėryklėlę ir į vandenį.
Kibimai pasipila vienas po kito – kuojytė, kilbukas, plakiukas, rodos, toks judesys niekada nesibaigs. Tačiau tai truko tik gerą pusvalandį ir viskas nurimo. Supratau, kad į jaukinamą tašką atplaukė stambesnė žuvis. Dar kelios minutės ir po stiproko smūgio viršūnėlė atsipalaidavo. Lengvai pakeliu meškerykotį ir pajuntu solidžius karšio „muksėjimus“. Vos kelios minutės ir žuvis graibšte.
Po pirmojo plačiašonio praėjo tik geros penkios minutės ir feederis vėl sulingavo. Antrasis beveik pusantro kilogramo karšis atgulė į skiaurę. Panašus šou tesėsi geras dvi valandas su nedidelėmis pauzėmis. Tiesiogine to žodžio prasme – smaginausi.
 Vėliau suvažiavo "Ant Bangos - BRAIN" komandos bičiuliai, daug kalbų, daug triukšmo – sugebėjome net ir krūmapjovę užsikurti. Kibimai rimo, rimo ir visiškai nurimo.
Tada prasidėjo treniruotė. Sakyčiau labai produktyvi, ir nors žuvys nebebuvo tokios aktyvios, tačiau parinkus tinkamą jauką, masalą ir kitas slaptas priemones pagauti buvo galima. Kol kas kortų neatversime – juk po kelių savaičių vienas iš sudėtingesnių – „Birštono“ etapas.
 
 

2016/05/27

LČ 2016 m. pirmasis etapas Skirvytėje

Sportinis dugninės meškerės sezonas po truputį įsibėgėja – daug treniruočių ir pasiruošimo. Ir viskas dėl to, kad įrodyti, jog nesame visiški nemokšos ir vis dar sugebame gaudyti dugnine meškere. Kai kam išties tai pavyksta, o kai kas taip ir nepasiekia tikslo, nežiūrint į milžiniškas pastangas. Be fortūnos šiame sporte nė vieno žingsnio, vien patirtimi laimėti labai sudėtinga.
Na, bet grįžkime prie pirmojo Lietuvos Dugninės meškerės etapo Skirvytėje, vykusio praėjusį savaitgalį, juk taip jo buvo laukta ir jam ruoštasi. Dažnai geras startas suteikia tiek motyvacijos, kad, atrodo, gali pasiekti bet ką.
Visgi šiose varžybose, mano nuomone, būta ir  trūkumų. Tikrai ne organizavime, ar blogai parinktoje vietoje. Trūkumas – žuvies, kurią mes pripratę joje gaudyti. Pagrindinį sportininkų laimikio svorį sudarė dar neišsineršę karšiai. Ir jų buvo išties daug – startinio jaukinimo metu retai šėryklėlė pasiekdavo dugną neužkabinusi kokio plačiašonio. O varžybų metu didžioji ištrauktų karšių dalis buvo užsikabinusi už šono, pelekų ar kitų vietų ir tik retesni egzemplioriai susigundydavo trūklio lervomis ant kabliuko. Taigi, didelė pagunda nesąžiningiems sportininkams padidinti laimikio svorį, juo labiau, kad teisėjų tikrai trūko. Esant tokiai situacijai, jų turėtų būti bent po kelis kiekvienoje zonoje ir dirbti jie turėtų „non-stop“. Dabar gi to nebuvo ir niuansų, manau, buvo įvairių, bet čia jau sportininkų sąžinės reikalas. Pagal taisykles žuvis užskaitoma, jei kabliukas įstrigęs galvos srityje, tad ta sritis irgi nėra tinkamai apibrėžta.
Didžiąją dalį karšių pats pagavau už priekinių pelekų, tad paleisdavau be sąžinės graužaties ir tik keli buvo užsikabinę tvarkingai „į burną“, arba galvos srityje. Būtent jie ir atgulė į mano skiaurę svėrimui.
Tai toks vienintelis šių varžybų trūkumas. Na dar galima paminėti didelius kiekius nutrauktų pavadėlių ir šėryklėlių, bet tai jau kasdienybė. Visa kita man patiko: puikus oras, puiki sportininkų kompanija ir ideali atmosfera mūsų „Ant Bangos – BRAIN“ komandoje.
Šiemet startavome su naujienomis. Mūsų komandą parėmė UAB „Rerija“ ir ukrainiečių jaukų bei priedų gamintojas BRAIN. Taip pat komandoje startavo „naujokas“ Artūras Skvirba. Naujokas tik dugninės varžybose, tačiau ne sportinėje žūklėje, tad kaip ir tikėjomės, jau pirmojo starto metu nušluostė nosis daugeliui senbuvių. Išties šaunu – komanda sustiprėjusi ir tai aiškiai parodė abiejų varžybų dienų rezultatai.
Pirmame ture visi sugaudė labai stabiliai ir tik mano rezultatas buvo labai nuviliantis, niekaip negalėjau susitvarkyti su savo sektoriumi, neturėjau žuvies ir tik didelių pastangų dėka nelikau paskutinis. Rodės treniruotėse atidirbta taktika neveikė visiškai. Komandos bičiuliai sugaudė puikiai ir taip ištempė komandą į pirmąją vietą.
Antrajai dienai nekeitėme praktiškai nieko, tačiau dar prastesnis smulkios žuvies kibimas viduryje turo privertė kardinaliai keisti taktiką ir tik tokiu būdu išsikapstėme. Pasak trenerio, po pirmos valandos komandinėje įskaitoje, buvome nukritę į pačią turnyrinės lentelės apačią ir tik laiku pakeista kai kuriose zonose taktika leido išlikti viršuje.
Labai padėjo ir fortūna – Gražvydas dvi dienas gaudė tame pačiame, kraštiniame sektoriuje. Tai padėjo gan lengvai sutaupyti baudos balus.
Taigi, pabaigai labai noriu padėkoti visai komandai už įdėtas pastangas ir geranoriškumą. Už puikią nuotaiką ir tarpusavio pagalbą. Dėkoju treneriui už beveik trisdešimt praeitų kilometrų pernešinėjant informaciją ir taisant klaidas. Džiaugiuosi už tris komandos narius pirmajame dešimtuke ir už Gražvydo bronzą. Už puikų Artūro debiutą ir komandinį darbą. Dėkoju UAB „Rerija“, kompanijai BRAIN. Ir iki susitikimo 2-ąjame etape Kauno mariose!

2016/04/04

"Šapalynai"

 
Pavasaris vis labiau įsibėgėja. Šiandien termometro stulpelis netgi perkopė 18 laipsnių padalą. Puiku, tai reiškia, kad žuvys pradeda maitintis ne tik Nemune. Ir pavasarinė upės apgultis po truputį slūgsta, daugelis žvejų pasirenka kitus vandens telkinius, taip atlaisvindami daugumą perspektyvių vietų šapalų žūklei.
Man to ir tereikia – kiekvieną pavasarį stengiuosi susiorganizuoti bent kelias tokias žūkles, nes vėliau prasidėjus sportiniam sezonui laiko paprasčiausiai nelieka. O ir praleisti progą pakovoti su viena iš stipriausių ir gražiausių mūsų upių žuvų būtų neatleistina.
Šapalų žūklė yra viena iš paprastesnių – ypatingo pasiruošimo čia nereikia. Tereikia šiek tiek skaityti upę, nebijoti pasivaikščioti pakrantėmis, turėti pakankamai tvirtus įrankius, na dar neprošal skardinė konservuotų kukurūzų ir batonas nuo pusryčių stalo.
Kaip viskas vyksta? Pradžia – tai tinkamų įrankių pasiruošimas. Tam tiks  bet kokio rimtesnio gamintojo dugninei žūklei skirtas kotas. Pageidautina greitos akcijos ir viršūnėlėmis skirtomis gaudyti svoriais nuo 2 oz. (apie 60 gr.). Laibesnių viršūnių nepatariu naudoti, nes srovė jas stipriai išlenkia ir kimbantis šapalas sunkiau užsikerta. Taip pat jei yra galimybė – naudokite standesnes, anglies pluošto viršūnes.
Valą geriausia naudoti monofilamentinį arba fluorokarboninį apie 0.26 – 0.28 mm storio. Galima naudoti ir pintą, tačiau be ilgo šoklyderio jau nebeapsieisite. Šapalų žūklėje sistema turi būti pakankamai tampri, nes žuvis tikrai stipri ir gali lengvai nutraukti net ir storoką pavadėlį, jei gaudysite tik pintu valu. Pavadėlis taip pat neplonas – nerekomenduoju dėti plonesnio nei 0.18 mm. nes atsisveikinti su kabliuku galite nė nespėję pajausti žuvies svorio – šapalo kibimas toks stiprus, kad meškerykočiai lekia nuo stovelių. Kabliukai stambesni – 8-10 numerio, plataus linkimo ir storos vielos. Sistemėlė – paprasčiausia „paternoster“ su ilgoku iki metro ilgio pavadėliu. Svareliai nuo 30 iki 60 gr. priklausomai nuo vietos.
Taigi kai įrankiai sutvarkyti belieka pasirinkti tinkamą vietą. Iš esmės Nemuno aukštupyje apie Alytų, Druskininkus labai sunku rasti bent kilometro ilgio ruožą kur nebūtų nė vienos šapalų žūklei tinkamos vietos. Tai dažniausiai „išėjimai“ iš duobės, ar sietuvos kur mažėja gylis. Vietos su lygesne srove prieš seklumas ar tolygaus gylio ruožas žemiau seklumos. Būtina bent nedidelė srovė ir šalimais esanti upės vaga ar pagilėjimas. Tiek pavasarį, tiek ir vasarą šapalų buvimo vietos yra labai panašios. Savo žūklėse aš pasirenku 3-5 tokias potencialias vietas ir einu per jas praleisdamas po 1 -  1,5 valandos kiekvienoje.

Atsistoti reikia kiek aukščiau numatomos gaudymo vietos ir mesti 45 laipsnių kampu pasroviui. Nesibaiminkite jei masalą srovė išneš į krantą – dažnai šapalai pavasarį priplaukia visai šalia jo. Masalai patys paprasčiausi – kukurūzas, batonas, žirniai. Jaukini dažniausiai tuo kuo ir gaudai – iš saujos berdamas kukurūzus, kad juos srovė dugnu ridentų pro tą vietą kur sumesti masalai.
Dabar svarbiausia – neikite toli nuo meškerių. Šapalo kibimas labai stiprus, tad nepriveržkite ritės stabdžio mirtinai. Užsikirtusi žuvis turėtų po truputį ištraukti valo iš ritės. Netriukšmaukite – jei už keliasdešimt metrų žemiau jūsų įsitaiso gaudyti kolega – jūsų šansas sugauti žuvį sumažėja dvigubai. Tyla čia labai svarbi.
Tokia, nesudėtinga žūkle šiandien aš ir mėgavausi. Per gerą pusdienį buvo vos trys kibimai. Du virš kilogramo sveriantys šapalai apsilankė fotosesijoje ir toliau plaukioja savo stichijoje. Darykite tą patį, juk šapalas vertas dėmesio tik kaip žūklės objektas, – kriauklėje ir ant keptuvės šioms žuvims ne vieta.



2016/03/21

Su plūde!

 
Laisvadienis per Miego dieną! Kas gali būti geriau? Galima prasivolioti lovoje nors ir visą dieną. Manau, tai netgi būtų sveikiau, nei elgtis taip, kaip elgiasi daugelis žvejų - braidžioti paupiais ir paežerėmis, norint pamatyti bent vieną kibimą. Sakau jums – esame visiški „bepročiai“.
Taigi spjaunu į sveikuolių patarimus miegoti bent 8 valandas ir nepraėjus nė šešioms jau kraunuosi žūklei skirtą mantą, geriu kavą ir atsisveikinęs su šeima strimgalviais leidžiuosi laiptine žemyn. Užsuku pas kolegą prekiaujantį gyvais masalais. Truputis uodo trūklio lervų, sauja musės lervų, pusantros pinkų ir t.t. Žinau iš patirties, masalų reikia turėti pačių įvairiausių – ir nors tai labiau tinka šiltesniam vandeniui, tačiau įprotis jais pasirūpinti išlieka.
Rinktis tokiu metų laiku nelabai yra ką. Galima gaudyti Nemune pavienes kuojas, bandyti srovėje sumedžioti prabudusį šapalą arba rinktis jau atitirpusius ežerus bei tvenkinius, kuriuose priekrantėje jau galima visai smagiai pažvejoti. Šį kartą pasirinkau žūklės būdą, kurio nenaudojau beveik metus, o gaudymo technikos – beveik du. Dugnine gaudysiu visą ateinantį sezoną, o štai plūdinę pasirenku labai retai. Tad sumaniau prisiminti ir įsitikinti, kad gaudyti plūde vis dar moku.
Punios tvenkinys pasitinka apsnigusia ir slidžia pakrante, termometras rodo tik vieną laipsnį šilumos, vandens temperatūra vos vienu laipsniu aukštesnė. Taigi sąlygos ne pačios geriausios. Džiugina tik tai, kad vėjas nors ir pučia, tačiau nestipriai.
Susinešu savo įrankius, patogią platformą, kibirus, graibštus ir tinklelį žuviai. Kuo labiau senstu – tuo daugiau mantos tempiuosi į žūklę. Įdomu, kada prasidės atvirkštinis procesas. Pasiruošimą pradedu nuo jauko maišymo. Atskirai sudrėkinu nuo praėjusių metų likusių jaukų likučius, kitame kibire truputį sudrėkinu molį sumaišęs su kurmiarausio žeme. Leidžiu jaukui pabrinkti ir tuo tarpu tvarkausi įrankius, statausi platformą, vandenin įleidžiu tinklelį žuvims ir t.t. Atlieku visus darbus, kurių negali padaryti atsisėdęs gaudyti. Tada pratrinu per tinklelį jauką, žemę ir viską gerai sumaišau. Dar kartą pratrinu gautą masę, kad būtų vienalytė ir puri. Teliko įberti truputį pinkų, trūklio lervų ir formuoti mandarino dydžio rutulius.
Gaudymui pasirenku dvi distancijas – artimąją apie 10-11 metrų, kurią tikrinsiu su 7 metrų botu ir tolimąją apie 16 – 18 metrų, kur gaudysiu „matchu“ naudodamas „waggler“ tipo plūdę.  Gylis tarp šių taškų pakinta viso labo per 25 centimetrus ir siekia apie 1,5 m tolimajame.
Keli svarbūs niuansai sėkmingai žūklei:
- plūdė turi būti kiek galima mažesnės keliamosios galios. Pvz: jei su 3 gr. plūde galiu numesti keliais metrais toliau, nei gaudymo taškas – tokią plūdę ir renkuosi. Lengvesnė plūdė – mažesnis pasipriešinimas jautriai žuviai;
- „wagglerius“ dažniausiai naudoju su pridėtiniu svoriu esančiu plūdės storgalyje. Ypač gaudydamas nedideliame gylyje. Jie man patinka jau vien dėl to, kad praktiškai iš karto, plūdei atsidūrus gaudymo taške galima matyti kibimą ir nereikia laukti kol plūdė atsistos, arba neatsistos visiškai esant kibimui ant besileidžiančio masalo;
- labai svarbu plūdės antenos spalvos pasirinkimas. Kiekviena spalva skirta tam tikram apšvietimui ir per žūklę gali tekti kelis kart pakeisti plūdę arba jos anteną, kad mažiau vargintų akis. Visada naudoju nedidelius karabinus greitam plūdės pakeitimui, o tvirtinu paprastais silikoniniais „stopais“;
- dar labai svarbu – tinkamas gylio nusistatymas. Tam nenaudoju jokių specialių svarelių, paprasčiausiai ant kabliuko užspaudžiu gramo ar didesnį užspaudžiamą svarelį ir pagal plūdės antenos padėtį nustatau tikslų gylį gaudymo vietoje;
- belieka specialiu markeriu atžymėti valą kai sistema yra pasirinktame gaudymo taške. Metimas atliekamas į pasirinktą orientyrą keliais metrais toliau nei gaudymo taškas, tada meškerės viršūnėlė panardinama ir greitai susukamas rite valas iki pažymėtos vietos.
 Taigi, kiekviename taške kiek galima tiksliau sumetu po tris mandarino dydžio jauko rutulius. Tada paeiliui po kelias minutes skirtingais masalais tikrinu žūklės taškus. Pradedu nuo trūklių ir artimosios distancijos, nesulaukus kibimo keičiu meškerę ir gaudau tolimajame. Taip be kibimo praleidžiu apie 15 minučių.
Antrajame taške, kur gaudau su meškere be ritės, sulaukiu smulkaus kybtelėjimo ir ištraukiu nedidelę kuoją. Na pamaniau, kad dabar ir prasidės, tačiau pralaukiu dar geras dešimt minučių kol sulaukiu kito kibimo tolimajame taške, kur gaudau tolimojo užmetimo meškere. Tokia pat kuoja. Po jos seka antra ir nedidelis karšiukas. Stambinu masalą, tačiau kibimo tai neatneša. Vėl bandau artimąją distanciją – tyla.
 Mažinu masalą – palieku vos vieną trūklį ir BAM! Į graibštą parkeliauja beveik pusės kilogramo karšiukas. Negaliu atsistebėti. Vėl dedu vieną trūklį ir tik užmetus seka nedidelio karšiuko kibimas. Po truputį įsivažiuoju ir pagaunu ritmą. Metimas, meškerykočio ir ritės pagalba skandinamas valas ir sistema partraukiama į gaudymo tašką, skaičiavimas iki keturių, kibimas ir eilinis karšiukas keliauja graibšto link.
Plūdė sureguliuota idealiai, bet koks masalo timptelėjimas ir visa matoma viršūnėlės dalis panyra po vandeniu. Nuostabu.Kas valandą įmetu po nedidelį jauko rutuliuką – kibimo tai niekaip nesugadina, atvirkščiai – jis tik gerėja. Įdomumo dėlei bandau ir artimąją distanciją, tačiau bergždžiai – daugiau kibimų ten nebesulaukiu, tad botą greitai padedu į šalį ir toliau darbuojuosi traukdamas karšiukus. Papuola ir visai gražių – virš kilogramo sveriančių.
 
 
 Po kelių valandų oras pastebimai atšyla. Aplink pradeda tirpti sniegas, o pro debesis išlenda saulutė. Iš kažkur prie jauko prisistato saulažuvės. Pagauti kuoją ar karšiuką darosi vis sunkiau. O štai pulkas saulažuvių niekur nesitraukia, kimba ant trūklių, ant musės lervų ir net ant slieko. Prie jų prisijungia ir piršto dydžio ešeriukai. Žūklę tenka baigti, juolab, kad sugaudyta tikrai nemažai, o tokio pavasarinio kibimo neturėjau jau daug metų, gal būt, kad vengdavau tolimo užmetimo ir palikdavau jį vasarai. Pasirodo be reikalo – tik keliais metrais toliau, tik keliasdešimt centimetrų giliau, o žuvies skirtumas nenormalus.
Taigi, tokia pirmoji 2016 metų žūklė plūdine meškere, o tiksliau – tolimojo užmetimo. Pabandymas tikrai vykęs, tačiau dabar plūdinė turės pailsėti – artėja dugninės meškerės čempionatas, reiks ruoštis. Na o jei jūs turite galimybę ir noro būtinai pasinaudokite mano patarimais ir išbandykite šį įdomų žūklės būdą.